Food-Info.net> Maisto produktai > Arbata

Arbatos istorija.

Kilmė

Kiniečiai arbatą geria 5,000 metų. Apie arbatą sukurta daugybė legendų, kurių žymiausia susijusi su imperatoriumi Shen Nung (tariama ‘Shay-Nung'). Teigiama, kad jis galėjo atrasti arbatą dar tiksliai istorikų nepatvirtintais 2737 metais prieš Kristų.

Kiniečiai geria arbatą savo malonumui bei sveikatinimui jau tūkstančius metų. Niekas nežino kuo juos patraukė blizgūs, žali Camellia sinensis lapai, bet mūsų nežinios spragą užpildo populiarios legendos.

Vieną dieną imperatorius Shen Nung ruošėsi gerti virintą vandenį, o tarpu nuo medžio nukrito keli lapeliai ir įkrito į dubenėlį su virintu vandeniu. Smalsus imperatorius nusprendė paragauti nepatraukliai atrodančio užpilo. Šis jam pasirodė skanus bei gaivinantis.

Indų legendos arbatos atradimą priskiria budistų vienuoliui Bodhidharma. Jis buvo beviltiškai pavargęs nuo bemiegio apmąstymo trukusio septynerius metus. Iš nusivylimo jis sukramtė kelis lapus nuo šalia esančio medžio ir netrukus atsigavo.

Indija dabar yra viena didžiausių arbatos gamintojų pasaulyje, tačiau dar nėra iki devyniolikto amžiaus istorinių žinių apie arbatos gėrimą Indijoje. Bodhidharmo lapų kramtymas nebuvo tuo metu populiarus.

Kitas (Japonų) mitas apie pasinėrusį į apmąstymus budistų vienuolį, Bodhidharma, aprašo kaip jis nusivylęs savo bejėgiškumu ant žemės numetė jėgų netekusius akių vokus. Toje vietoje, kur nukrito akių vokai, išaugo arbatos krūmai. Lapeliai nuo šių naujų krūmų stebuklingai pašalino jo nuovargį.

Japonija nėra arbatos gimtinė, todėl šis mitas paaiškina jos greitą pasirodymą saloje. Realybė nėra tokia spalvinga: devinto amžiaus pabaigoje Japonų vienuolis vardu Dengyo Daishi atsivežė arbatos sėklų iš Kinijos.

Arbatos gaminimo metodas atvirame inde, priskirtas imperatoriui Shen Nung, jau laiko patikrintas. Arbatos plikymo metodas kurį naudojame dabar išvystytas prieš 4,000 metų.

Mingų dinastijos metu, Kiniečiai pradėjo mirkyti arbatos lapus verdančiame vandenyje. Nedaug pakeistas tradicinis kiniečių dangteliu uždengtas vyno ąsotis tapo idealiu arbatinuku.

Arbata

‘Tea' ir kiti pasaulyje naudojami rašybos ir tarimo būdai kilę iš vieno šaltinio. ‘Te' reiškia ‘arbata' kinų Amoy tarme. Kinų literatūrine kalba vadinama arbata ‘cha' taip pat pasaulyje turi išvestinių žodžių.

Arbata pasiekė Europą septyniolikto amžiaus pradžioje. Nepaisant perdėto tvirtinimo apie jos medicinines savybes europiečiams labiau patiko kavos skonis. Tik tarp kai kurių aristokratinių grupių arbata tapo populiari.

Atvežimas į Europą

Septyniolikto amžiaus pradžioje olandų ir portugalų prekeiviai buvo pirmieji, kurie pristatė kinietišką arbatą į Europą. Portugalai atsiplukdė ją iš kiniečių Macao pakrantės uosto, o olandai atsivežė į Europą per Indoneziją.

Keistas užpilas, kuris atkeliavo su šilko ir prieskonių kroviniais nesusilaukė greitos sėkmės. Europiečiai paragavo jo, bet jiems labiau patiko kavos skonis. Įtarūs anglai tik 1652 metais pagaliau pradėjo prekiauti arbata.

Rusai anksčiau priprato prie arbatos. Jų arbata atkeliavo sausuma iš Kinijos kupranugarių vilkstinėmis.

Kai Rusijoje aistra arbatai padidėjo, kupranugarių vilkstinės, kurios vinguriavo per Aziją, pailgėjo. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje keletas tūkstančių kupranugarių po 200-300 vilkstinėje vienu metu kirto Kinijos sieną.

Per Sibirą nutiesta geležinkelio linija išleido kupranugarius į užtarnautą poilsį, bet jų romantiškos kelionės išliko populiariame ir subtiliame juodos Kinietiškos arbatos mišinyje, žinomu pavadinimu ‘Rusijos Karavanas'.

Karališka parama

Europoje septynioliktame amžiuje niekas taip nepadėjo parduoti produkto kaip karališkas pritarimas.

Sėkmingas lūžis arbatos gėrimo istorijoje įvyko 1662 metais, kai Anglijos Karalius Čarlzas II vedė Portugalijos princesę Kateriną iš Braganzos ir tapo aistringu arbatos gėrėju. Katerina pradėjo pateikti arbatą rūmuose subtiliuose, permatomuose kiniškuose indeliuose ir puodeliuose. Dvariškiai greitai pasekė šiuo pavyzdžiu.

Arbata buvo brangi, bet taip pat ir madinga. Staiga arbata įgavo stilių ir išskirtinumą. Arisokratijos akimis tai buvo žavu.

Septynioliktame amžiuje Europoje arbata tapo praktišku su plačiomis galimybėmis produktu. Didelė dalis vandens buvo netinkama gėrimui. Tiems, kurie norėjo išvengti ligų, pasirinkimas buvo neįdomus: puodelis verdančio vandens ar pakankamai stiprus nužudantis bakterijas alus.

Britanijoje ir kai kuriose kitose šalyse, kur alus buvo įprastas pusryčių gėrimas, arbata tapo kaip tinkama alternatyva. Tai buvo troškulio malšintoja, kuri atgaivindavo ir suteikdavo jėgų, o taip pat buvo skanus ir svarbiausiai saugus gerti gėrimas.

Aštuonioliktame amžiuje turtuolių namuose arbatos gėrimas tapo didelių ceremonijų priežastimi.

Brangūs arbatos lapeliai dažniausiai buvo laikomi užrakintose arbatžolių dėžutėse, nuo kurių buvo tik vienas raktas. Vieną ar du kartus savaitėje namų šeimininkė atrakindavo arbatžolių dėžutę, tuo pradžiugindama šeimą arbata, ar padarydama įspūdį svarbiam svečiui.

Subtilus porcelianas, kuriame buvo ptiekiama arbata atspindėjo šeimos turtus bei įprasmino ceremoniją. Tai buvo galimybė rafinuotoms ponioms sulyginti savo blyškią odą bei gležną kaulų struktūrą su kiniško porceliano permatomu skaidrumu. Tais laikais tai buvo du bruožai, kuriais buvo matuojamas moters skaistumas.

(Šaltinis)

Aštuoniolikto amžiaus pirmoje pusėje socialinis gyvenimas tapo labiau rafinuotas, kavos namai užleido vietą arbatos sodams. Arbatmedžių sodai buvo lyginami su rojaus vizija: apsodinta medžiais alėja, žibintais apšviesti keliukai, muzika, šokiai, fejerverkai ir gerą maistą lydintis subtilus puodelis arbatos.

Arbatmedžių sodai nebuvo tik pramoga, bet ir visuomenės susitikimų vieta. Šio egzotiško gamtovaizdžio apsuptyje karališkos šeimos nariai bei visuomenės masės galėjo susitikti drauge.

Devyniolikto amžiaus pradžioje arbatos suvartojimas žymiai išaugo. Mada ir sumažėjusios kainos užpildė prekyvietes ir tiekėjai vargu ar galėjo patenkinti poreikius. Arbatos gamyba Indijoje sugriovė Kinijos monopoliją ir užpildė šią spragą.

Indija

Devyniolikto amžiaus pradžioje, išaugus arbatos suvartojimui, Rytų Indijos Kompanija pradėjo ieškoti naujų tiekimo šaltinių. Kadangi Kinija turėjo monopoliją arbatos auginime, sprendimas buvo pradėti auginti arbatmedžius kitur.

Pirmasis eksperimentas su Kinijos arbatmedžių sėklomis buvo atliktas Asame, Šiaurės Rytų Indijoje. Šis mėginimas buvo nesėkmingas, nors tos pačios sėklos vėliau gerai augo Dardžilinge, Šiaurės Indijoje.

1820 metais botanikai atrado neatpažintus vietinius medžius Asame. Jie analizių atlikimui išsiuntė lapų pavyzdžius į Londoną. Pavyzdžiai buvo netrukus pripažinti kaip arbata. Taip gimė Indijos arbatos pramonė.

Pakavimas

Iki 1826 arbata visada buvo parduodama palaida. Tai neleido nesąžiningiems krautuvininkams pridėti į arbatą priemaišų. 1826 metais Džonas Hornimanas sukūrė užsandarintus, užplombuotus arbatos pakelius, kurie ne iš karto tapo populiarūs tarp prekybininkų. Jie labiau buvo linkę palaikyti savo pelną laiko patikrintais būdais. Tada Hornimanas pabandė kitą kelią į rinką. Jis įdėdavo medicininį aprašymą į įpakavimą ir parduodavo savo arbatą vaistininkams ir farmacininkams. Jie bei jų pirkėjai greičiau priėmė šį būdą.

Manoma, kad arbatos maišeliai taip pat turi savo istoriją. Niujorko arbatos importuotojas Tomas Sulivanas nusiuntė arbatos pavyzdžius savo pirkėjams mažuose šilkiniuose maišeliuose. Pirkėjams labai patiko ši mintis ir netrukus jie pradėjo reikalauti, kad visa jiems siunčiama arbata būtų taip supakuota.

Po 5,000 metų arbatos suvartojimas ir gamyba vis dar auga. Visame pasaulyje nuimama maždaug trys milijonai tonų arbatos derliaus.

Šiuo metu du veiksniai palaiko tarptautinę rinką. Besivystančiose šalyse, arbatos gėrimas priimtas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių Europiečiai ją naudojo prieš tris šimtmečius: tai skanus būdas saugiai gerti vandenį. Išsivysčiusiose šalyse arbatos suvartojimą didina įvairovės bei naujų pojūčių troškimas.